Katalikų tikybos dalykas mokykloje yra dorinio ugdymo disciplina, turinti tikslą supažindinti su tikėjimu ir į jį pakviesti kuo platesnę įvairaus lygmens vaikų ir jaunimo (o iš dalies ir tėvų bei mokytojų) auditoriją, tikėjimo šviesoje nagrinėjant egzistencinius, socialinius, etinius, kultūrinius klausimus ir siekiant ugdyti bent pradines prielaidas asmeniniam ryšiui su Dievu. Tai nėra rengimas sakramentams ar tiesioginis katekizmo mokymas. Čia derinamasi prie mokyklos darbo sąlygų ir formų, pasaulietinės aplinkos, kintančios auditorijos (nes mokiniai kasmet gali iš naujo rinktis tikybą arba etiką), kitų mokomųjų dalykų programų, kultūrinių ypatumų, siekiant visa tai nušviesti Kristaus Evangelija, į viską įdėti „evangelinio raugo“. Per tikybos pamokas tenka dirbti ne tik su tikinčia, bet ir su abejojančia, netikinčia ar net tikėjimui priešiška auditorija ir atsižvelgti į skirtingus požiūrius bei poreikius, „visiems tampant viskuo <…>, kad tik daugiau jų laimėtume“ (1 Kor 9, 19–23).

Tikybos pamokos kuria prielaidas parapinei vaikų ir jaunimo katechezei, nukreipia į ją, talkina jai, skleidžia jos patirtį mokykloje, palaiko ryšį su parapijos bendruomene.

(Plg. „Gairės tikybos mokymui ir parapinei katechezei diferencijuoti“, „Bažnyčios žinios“. 2003 balabdžio 15, Nr. 7)